Na, štai įpusėjus kalendorinei žiemai sulaukėme ir sniego. O kadangi jis iškrito toks gausus – ir džiaugtis juo reikia „gausiai“ Todėl savaitgalį nusprendėme praleisti gamtoje – slidinėdami Latvijos kalnuose, apie kuriuos trumpai ir papasakosime.

Tad šeštadienį patraukėme į rygiškių pamėgtą Riešutkalnį (latv. Riekstukalns). Atvykome čia jau gerokai po pietų, apie 15 val., tokiu metu žmonių jau buvo gausiai prisirinkę. Akivaizdu, kad latviai žiemos pramogas labai mėgsta, nes aplink zujo ir porelių, ir jaunų tėvų su mažais jaukais ir vyresnių žiemos sporto entuziastų. Mažieji laiką leidžia rogučių trasoje, o ten verda tikros linksmybės! Ir rogučių pamačiau kokių dar neregėjusi… Kol vaikai klykdami skrieja nuo kalno žemyn, tėvai viršuje būriuojasi su termosiukais ir krykštauja ne ką mažiau nei vaikai Galima tik numanyti, kas tuose termosiukuose

Šeštadienį be varlinuko veikė dar dvi trasos. Varlinuko neapžiūrėjome, bet ten besimokančiųjų buvo tikrai gausu. Viena iš veikusių trasų buvo nuožulnesnė, keltis į ją galima dviem keltuvais (o vienas iš jų iškart kelia po du žmones), tad nors žmonių ir buvo nemažai, ilgai gaišti prie keltuvų neteko. Trasa tvarkinga, neapledėjusi, todėl slidinėti tikrai malonu. Pagrindinė trasa vietomis apledėjusi, bet ne baisiai. Padaryta tramplinų, tad teko pasivartyti Visumoj trasa smagi ir paliko gerą įspūdį. Keltis taip pat galima iš dviejų pusių – vienoje du keltuvai, kitoje – vienas, tad procesas vyko gana greitai ir tai džiugino

Viena trasa neveikė, tad dar reiks grįžti pasižiūrėti, kas ten bus padaryta. Riešutkalnį vertinčiau kaip malonų kalniuką mėgėjams, bet ne tiems, kurie nori kažko super ekstremalaus. Mums trasa itin patraukli dėl to, kad ji vos 30 km nuo Rygos. Keltuvas 2 valandoms savaitgalį čia kainuoja 6 Ls (apie 30 lt), inventoriaus nuoma – 5,50 Ls (apie 27 Lt). Tad vienam žmogui 2 val. pramogų kainuos apie 60 lt. Tiesa, jei norėtumėt užkąsti ar atsigerti, turėkite galvoje, kad laikas praleistas kavinėj skaičiuojasi į slidinėjimo laiką. Todėl kitą kartą, manau, mes imsim 2 val. slidinėjimo, pietų pertrauką ir po pietų dar valandėlę slidinėjimo. Beje, nustebino ir čia atvykusių lietuvių skaičius – bene kas antras buvo lietuvis

Ozolkalns – ilgiausia Latvijos slidinėjimo trasa

Na, o sekmadienį išsiruošėm į Ąžuolo kalną (latviškai Ozolkalns). Kelionė nuo Rygos truko apie 1,5 val. (93 km). Greitai praėję nuomos procedūrą jau žvelgėme nuo kalno žemyn, o pabaigos nesimatė – supratome – trasa tikrai ilgesnė nei vakarykštės. (Kalbu apie vieną – pagrindinę trasą, nes kitos dar neveikė). Mes slidinėti pradėjome apie 15.30 val. žmonių buvo tikrai nemažai, bet eilės prie keltuvo judėjo gana greitai, nes kelia po du žmones ir kai trasa ilga, visai gerai visas tas slidininkų kiekis pasiskirsto.

Pati trasa nuliūdino tuo, kad buvo LABAI apledėjusi… Ties trasos viduriu buvo padaryta šiokie tokie tramplinai. O pačioje trasos pabaigoje (ji baigiasi visai prie pat upės) laukė gryno ledo gana status kalnelis… Tad šita vieta iš pradžių buvo mano mėgtamiausia griuvimo vieta, o kiek vėliau susitaikiau, kad ją įveikti galiu tik plūgu… Šiaip trasos aplinka man pasirodė nesutvarkyta… Aplinkui privirtę šakų, kai kur, mano manymu, trūko atitvarų, nes esant tokiam ledui, vietomis suvaldyti greitį tikrai sudėtinga… Manau, kad grįžti čia norėsiu nebent įsibėgėjus sezonui, kai veiks daugiau trasų ir jos jau bus sutvarkytos.

Keltuvo kaina savaitgalį 2 val. kainuoja 7 Ls (apie 34 Lt), inventorius irgi apie 7 Ls (mes kaip žinodami ėmėm ir šalmus). Bet kas čia yra įdomaus ir gero – galima pirkti Ozolakalns ir Žagarkalns bendrus bilietus. Bendras 2 val. bilietas keltuvams kainuoja 8 Ls. Savaitgaliais kas 15min. kursuoja autobusas, kuris nuveža iki kito kalno.

Kakiškalns, Žagarkalns ir Tarzāns

Šias trasas apžiūrėjome, kad turėtume aiškų vaizdą kitiems kartams. Galiu pasakyti, kad į Kakiškalną tikrai nevažiuosime – kalnas visiškai status, trasa tik viena. Žmonių yra pakankamai, gražiai vartosi Aš galvos nusisukti nenoriu, tad čia slidinėti nerizikuosiu.

Nuotykių parko „Tarzāns” trasa visai nieko, bet tik viena, tai irgi po valandėlės gali pabosti. Vienoje pusėje kelia dviviečiais krėsliniais keltuvais, kitoje – paprastuoju.

Na, o kitam kartui su kompanija iš Lietuvos planuotume išvyką į Žagarkalnį – pasirodė civilizuočiausias kalnas Sekmadienį veikė trys trasos, bet tai dar ne viskas, sezonui įsivažiavus turėtų atsidaryti dar bent dvi.

Taigi pirmoji reklama 1984 metų

Antroji 1997 metų

Abejos kurtos tos pačio reklamos agentūros TBWA/Chiat/Day

Naujų metų sulaukti visada smagu, nes gali nubraukti tai, kas nepavyko pernai… Gali atversti naują lapą ir imti vėl rašyti… Gali (tiesiog privalai) svajoti apie ką nors nauja, didinga, ką nuveiksi, ko pasieksi… Todėl ir man visas keturias dienas iš eilės besitęsianti pakili naujametinė nuotaika leidžia drąsiau pasvajoti ) Jau būtų laikas pagalvoti, kokį žirgą įsikinkyti – o štai šis būtų jėga!

Pripažinsiu, apie automobilius nusimanau „nekažką“, todėl tai, kas mane gali pavilioti yra dizainas. Matyt todėl ir skyriau šiam automobiliui savo laiko ir vietos čia

Kaip rašo kolegos iš „15min“, tai – pirmasis modelis, kurtas pagal „SKYACTIV TECHNOLOGY“ technologiją bei naują dizaino šūkį „KODO – Soul of Motion“. Naujoji „Mazda“ išsiskiria ekspresyviu priekiu, dinamišku bei energingu stiliumi ir, žinoma, veržlumu. Brum brum..!!!

Kardiofonas – gražuolė palanga

Žilvinas Žvagulis – liūte neliūdėk

Sipavičius – breikas

Džiordana Butkutė – gimtadienis

Karališka erdvė – leidžiasi saulė

Studija – daina draugams

Antis – ne tau Martynai

Hiperbolė – išgalvotas gyvenimas

Rondo – sudie elyza

L+ – ar tu ja matei

Vairas – Gimiau pačiu laiku

Mango – pavasariniai žiedai

Lemon Joy – Geltoni krantai

Bet kažin kodėl šis modelis man patinka dėl savo veržlumo, elegantiškumo ir pati Volvo markė nėra tokia įpareigojanti kaip BMW ar AUDI, bet kartu yra labai solidi.

O tai, kad Volvo visada pasižymi padidintu saugumu kelyje dar labiau prideda šiam modeliui žavesio. Tai mašina su kuria norėčiau smagiai pakeliauti po Europą ir nesibaiminti dėl jokių iššūkių (na, pelkių Europos keliuose nedaug, bet vis vien…)

Kuo ilgiau žiūri tuo labiau norisi tokio automobilio savo garaže ar požeminėj aikštelėj Apie technines savybes kaip visada mes čia nekalbam, užtenka vien to, kad su ekonomiškais varikliais užsipylus pilną baką degalų galima nuvažiuoti daugiau nei 1100 km. Modelis pilnas prikištas elektronikos, reguliuojančios saugumą, o baltos odos salonas atrodo tiesiog nuostabiai…

Siūlau aplankyti Volvo tinklalapį ir dar daugiau pasimėgauti šiuo kūriniu

http://www.volvocars.com/lt/all-cars/volvo-xc60/pages/5-things.aspx

P.s. Ir ne veltui šis modelis laimėjo tarpautinį pripažinimą!

Red HOT chili peppers – mes būsim ten !!!

„Red hot chili peppers“ – viena iš tų legendinių roko grupių (šalia jos tikriausiai galėčiau paminėti U2, Coldpay, R.E.M.), kurių net ir užsipyręs elektronščikas, popseris ar reperis tiesiog negali nežinoti. Ir negana to, dar turi šią grupę ir mėgti! Taip, tai grupė, kurią mėgstame ir mes.

Šią grupę mūsų karta (turiu galvoje dabartinę 25-mečių kartą) tikriausiai pamilo dar mokydamiesi mokykloje, kai buvo populiarus jų hitas Californication. Pakankamai lengvas, lyriškas ir šiek tiek liūdnokas jų hitas užstrigo galvose ir su kompiuterinį žaidimą primenančiu klipu…

Iš to paties 1999 metais išleisto albumo gerai atmintin įstrigus ir daina Scar tissue

Taigi jau 10 albumų išleidusi grupė pagaliau atvyksta ir į Lietuvą. Ne veltui šiandien prie bilietų kasų driekėsi eilės, o internetinė bilietų parduotuvė „lūžo“ nuo lankytojų srauto.

Šiam kartui tiek, palieku jus laukti O kitus kartus pabandysim prisiminti geriausias dainas iš visų 10 albumų.

P.S. Ši grupė netgi įsiamžinus vienoje iš Simpsonų serijų:

Turim patarimą kaip pilką ir rudeniškai nykų sekmadienį paversti šiltu ir kupinu romantikos, dosniu laiko vienas kitam… O jis labai paprastas, bet, pamatysit, – stebuklingas Nueikit į kavinukę ir užsisakykit šokolado fondiu. O gal turit jį namuose? Tuomet beliks nupūsti dulkes ir pasirūpinti kokybišku šokoladu bei užkandžiais, kuriuos į jį merksite.

Atrodo, ir kas čia ypatingo, bet smaližiams, tai širdį paglostysianti pramoga – kai niekur neskubėdamas gali lepintis kokybišku saldumynu iki soties… Mes dėl šio malonumo vykome net į Šiaulius, į „Centro šokoladinę“. Žinojome, kad paprastai fondiu pateikiamas su šviežiais vaisiais, tačiau buvo įdomu pasižiūrėti, ar taip pat ir šaltuoju metų laiku. Deja, ne. Tačiau nusivylimas tik laikinas, nes tai, ką gavome irgi puikiai tiko. Tai buvo dviejų rūšių riešutai, džiovintos slyvos ir abrikosai, florentinai ir marcipanai. Žinoma, gal kiek liūdna, kad tai ne paslauga iš nuotraukos, kuriose puikuojasi nosį į šokoladą įmerkę braškės, bet teko įsitikinti, kad ir slyva šokolade ne ką prastesnis variantas

Saldi „žvejonė šokolade“ trunka apie valandą, nors jei smaližiauti norite ilgiau, niekas niekur nevaro… Įsitaisėme patogiame romantiškai apšviestame šokoladinės kampe ir vėl galėjome pasijusti lyg per pasimatymą Susimąsčiau, gal reiktų fondiu pasiskolinti iš Evaldo tėvų ir pasmaližiauti namuose..?

Jau galvojantiems apie kalėdines dovanas visai rekomenduočiau apsvarstyti ir šią dovanos idėją. Nebūtinai dovanoti patį paslaugos čekį, bet galima rasti pirkti tikrai labai labai gražių fondiu mėgėjams. Mes apsilankėme parduotuvėje „Contacto“ – pasirinkimas tikrai nemažas, ir, manau, prieš šventes dar pasipildys. Kainos nuo 39 litų. Pridėjus gero šokolado ir gražiai supakavus nudžiuginsite kiekvieną smaližių

Beje, pridedu ir video, kad perskaitę ir pažiūrėję tikrai neatsilaikytumėt prieš šią šokolado vilionę

And remember – no double dipping )))

Toliau tęsiame pažintį su Latvija ir šį savaitgalį aplankėme Liepoją. Kadangi pati Liepoja didelio įspūdžio nepaliko, apie ją ir nepasakosiu Bet štai apie vieną iš jos rajonų – Karostą – tikrai yra ką papasakoti.

Karosta (karo uostas) – karinis miestelis, garsėjantis unikaliais ir tikrai įspūdingais vaizdais. Vos čia įvažiavus užplūsta jausmas, kad nusikėlei į praeitį. Blokiniai namai, kurių bene kas antrame balkone plevėsuoja ant virvių sudžiauti skalbiniai, gatvės, išvagotos geležinkelio bėgių, daugybė vokiško stiliaus raudonų plytų pastatų, labiausiai primenančių kareivines. Žmonių labai nedaug. Vienas kitas kažkur eina, daugiau tik vaikų, kurie žaidžia ant kieme suklotų betoninių blokų, karstosi po apleistų namų griuvėsius… Vyrai kažką krapštosi garažuose… O skalbinių gausa (tokią prisimenu iš gyvenimo bendrabutyje Naujininkuose, kai visos bendrabučio moterys lyg sutarę į bendrus balkonus tempdavo kalnus skalbinių) rodo, kad moterų sekmadieninis užsiėmimas – namų kuopimas.

Truputis istorijos

1890 m. Rusijos caro Aleksandro II įsakymu į šiaurę nuo Liepojos buvo pradėta didelių įtvirtinimų ir karinio miestelio statyba. Šis miestelis iš pradžių vadintas caro Aleksandro uostu. Tik Latvijos valstybės nepriklausomybės laikotarpiu šią vietą imta vadinti Kariniu uostu.

Uostas buvo visiškai autonomiškas, su savo infrastruktūra, elektrine, vandentiekio stotimi, bažnyčia ir mokykla. Sovietmečiu karinis miestelis buvo uždara teritorija, į kurią nebuvo galima eiti net civiliams Liepojos gyventojams. Šiandien tai Liepojos rajonas, tapęs itin patraukliu turistams ir įkvėpimo ieškantiems žmonėms.

Dauguma pastatų čia apleisti ir nenaudojami, nes miestelis turi Specialios ekonominės zonos statusą, kuris neleidžia čia užsiimti privačia veikla ir atnaujinti pastatų. Be to, ir žmonių, kuriems šių pastatų reikėtų, nėra - pasitraukus sovietų armijai gyventojų skaičius čia sumažėjo nuo 25 tūkst. iki 6 tūkst.

Architektūros perlas – Šv. Nikolajaus katedra

Tarp garažų, namų-vaiduoklių ir blokinių daugiabučių šmėsteli aukso kupolais švytinti Šv. Nikolajaus provoslavų katedra. Nors šiuo metu ji restauruojama, didybės jai netrūksta ir tikrai švyti ji lyg perlas Ypatingai gražiai atrodo rudeniškos alėjos, kuriose auksu pasidabinę medžiai tiesia kelią minėtos cerkvės link. O alėjoje sustoję besišnekučiuojantys senukai su „plosčiais“ atrodo lyg užsilikę čia nuo kokių 1990-ųjų.

Toliau važiuojame apžiūrėti O.Kalpako tilo. 2006 m. šis pasukamas tiltas buvo stipriai apgadintas praplaukiančio laivo. Dabar galingos metalinės konstrukcijos yra valdomos elektrinio variklio ir reikalui esant tiltas per 4-5 min. „pasidalija“ į dvi dalis, kurių kiekviena pasisuka 90 laipsnių kampu ir leidžia sutikti įplaukiančius laivus.

Šiaurinis Karostos molas ir fortai

Lankantis čia privalu pamatyti ir beveik 2 km besidriekiantį molą ir jūros nuskalautus karinius įtvirtinimus. Anksčiau molu buvo leidžiama važiuoti automobiliu, bet šiandien čia jau stovi ženklas, draudžiantis tai daryti. Čia pasitinka menininkų spalvingai išpiešti bangas laužiantys betono luitai. Įsiamžinę patraukiame fortų griuvėsių link (galima eiti nuo molo pajūriu, apie 500 m, bet kadangi vėjas kiaurai košė, mes pavažiavome automobiliu).

O čia tikrai įdomu! XIX a. pab. – XX a. pradžioje pastatyti įtvirtinimai turėjo apsaugoti Liepojos jūrinę karo bazę nuo galimų užpuolimų, tačiau 1908 m. jie buvo pripažinti „strategine klaida“ ir įsakyta juos išmontuoti. Dalis pabūklų buvo demontuota ir išvežta į Lietuvą, dalis išlydyta. Požeminius ir parako sandėlius mėginta susprogdinti, o jų griuvėsiai išlikę iki šiol. Po juos įdomu palandžioti kartu duodant laisvę savo vaizduotei.

Karostos kalėjimas

Bene labiausiai visus masina Karo uosto kalėjimas. Nors jų tinklalapyje teigiama, kad kalėjimas lankytojams duris atveria tik gegužės-rugsėjo mėnesiais, panorėjus čia galima apsilankyti bet kurį savaitgalį. Bent taip mus patikino prie vartelių priėjęs darbuotojas. Iš anksto paskambinus ir informavus apie atvykimą bet kurį savaitgalį jie priims ir kalėjimą-muziejų aprodys. Įprasta ekskursija čia trunka apie 40 min., na, o pasiilgusiems aštrių pojūčių, siūloma praleisti naktį kalėjimo vienutėje Gal kiek gėda prisipažinti, bet į kalėjimo vidų nenuėjome… Kadangi tokios vietos mane gąsdina, sakiau, kad be grupės neisiu, o aplinkui be mūsų rodės nebuvo nei gyvos dvasios. Tad pasižadėjome čia grįžti su kompanija, kad būtų drąsiau

Už nugaros paliekame baugųjį kalėjimą, o priešakyje matyti daugybė apleistų statinių. Vienas įdomesnių – maniežas. Tai – didžiulis pastatas, talpinęs daugiau kaip 4 tūkst. žmonių, jame vykdavo žirgų kavalerijos parodomosios demonstracijos, raitininkų meistriškumo lenktynės, oficialūs priėmimai ir pokyliai. O dabar didžiulis griuvėsis stūkso niekam nenaudojamas… Ir ten daug tokių, važiuoji, dairaisi ir mąstai – o čia galėjo būti ligoninė, o čia galėjo būti tas, o čia anas…

Taigi šia savarankiška apžvalgine ekskursija likome labai patenkinti ir planuojame į Karostą dar sugrįžti. O visiems, ištroškusiems naujų įspūdžių, labai rekomenduojam čia apsilankyti!

Na, taip, turiu pripažinti tai tapo mėgstamiausiu mano kepiniu. Bet vakarai atrodo vis labiau ilgėja, oras vis labiau vėsta, tad ką gali žinoti, gal jau greit prisiruošiu ir rimtesniam kepiniui..?

Bananinių ir šokoladinių keksiukų bumas mūsų namuose jau praėjo, nujaučiu, kad užeis citrininių… Galiu pasidžiaugti, kad pirmieji – puikiai pavykę ir tiesiog tirpsta burnoje! Dalinuosi receptu, jei kas susigundytų išmėginti.

Standartinei 12 keksiukų formai reikės:

- 2 kiaušinių;

- 230 g. miltų;

- 150 ml pieno;

- 170 ml tirpinto sviesto ir saulėgrąžų aliejaus (sviesto ištirpinus buvo 70 ml, tad aliejaus naudojau 100 ml)

- citrinos žievelės ir citrinos sulčių (šįkart suvartota viena citrina, bet kitą kartą dėsiu daugiau, man norisi dar daugiau rūgštelės);

- 150 g cukraus + 60 g cukraus pudros (planavau daryti su pudra, bet tiek neturėjau, todėl bėriau paprastą cukrų)

- 1 a. š. kepimo miltelių;

- žiupsnis druskos, vanilinio cukraus.

Gaminimas labai paprastas! Pirmiausia išplakam kiaušinius su cukrumi, druskele ir vanil. cukrumi. Į plakinį išspaudžiam citrinos sultis, tada supilam tirpintą sviestą, aliejų. Čia pat supilamas ir pienas, suberiama tarkuota citrinos žievelė. Išmaišom. Kitam dubenėly sumaišom miltus su cukraus pudra ir kepimo milteliais – viską beriam į skystą masę. Išmaišom ir štai vientisa masė, kuri tuoj pat keliauja į formeles. Viskas pašaunama į iki 190 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepam apie 40 min.

Atvėsinam, pabarstom cukraus pudra ir gardžiuojamės!